Monthly Archives: gruodžio 2014

Solipsizmo problema

Standartinis

Nežinau kaip Jūs, bet aš paauglystėje tikrai persirgau “Visatos centro sindromu“. Su lengva nostalgija ir nuostaba prisimenu tuos laikus, kai aš vienintelė sau pačiai atrodžiau tikra ir tikėjau, jog man mirus kartu su manimi išnyks ir visas pasaulis. Po penkerių metų į ankstesnius samprotavimus žiūrėjau kaip į naivias vaikiškas fantazijas, o dar po penkerių susidūriau su solipsizmo sąvoka ir sužinojau, jog šios “vaikiškos fantazijos“ – rimta filosofinė teorija vadinama solipsizmu. Tiesa, ši teorija nėra ypatingai respektabili, bet vis tik mokslas lig šiol nerado įtikinamų solipsizmą paneigiančių argumentų. Ne, žodžiai “Bet juk tai nesąmonė!“ nėra įtikinamas argumentas.

Picard'as Tave palaiko

Kodėl solipsizmas yra problema? Na, kad ir dėl tos priežasties, jog mano darbdavys teoriškai galėtų atsisakyti man mokėti atlyginimą, nes aš – tik jo vaizduotės vaisius. Ir teisiškai sunku būtų įrodyti priešingai. 🙂 Na, tikiuosi, tas vaisius bent jau saldus 😉

Įvilktas į truputi rafinuotesnius rūbus, solipsizmas virsta subjektyviuoju idealizmu. Subjektyvusis idealizmas vis dar sutiktų su teiginiu, jog be manęs (arba Tavo, skaitytojau, atveju – Tavęs) nebūtų ir visatos. Pasak šios teorijos, išorė tėra vidaus atspindys. Ir jeigu tik labai pasistengtum, sugebėtum atrasti tą “vidinį“ karą tarp savo skilusios psichikos dalių, Rusija su Ukraina kaipmat susitaikytų. Pagrindimų subjektyviajam idealizmui dažniausiai randame įvairiose mistinėse, ezoterinėse arb Naujojo Amžiaus dvasingumu besiremiančiose teorijose, o ginčytis su jo išpažinėjais – lyg adatos šieno kupetoje ieškoti.

Ką Tu manai šiuo klausimu?

Reklama

Kvantinis nemirtingumas

Standartinis

Šis – pirmasis – mano įrašas padiktuotas noro padiskuoti apie pirmąją ir tikriausiai pačią fundamentaliausią ontologinę baimę. Žinoma, kalbu apie mirties baimę. Nuo amžių amžinųjų žmonės su ja kovojo ir jos vengė kurdami painias psichologines bei dvasines sistemas, laiduojančias būties tęstinumą. Tik nedidelė dalis mirties baimę nuolankiai pripažindavo, pasveikindavo ir palikdavo užnugaryje. Irvin D. Yalom – psichiatras, pagarsėjęs savo spalvinga idėjinių romanų serija – mano, jog pastarasis santykis su mirtimi ir jos baime yra psichologiškai sveikos, brandžios bei integralios asmenybės bruožas.

Vis tik, šiuolaikinis mokslas gana neseniai pametėjo naują idėją: “Mirtis nėra reali, todėl nėra ko bijoti. Prieš išsitraukdami šakes ir išsiųsdami grasinimus sudeginimu ant laužo, būkite geri, išklausykite.

Ar sutiktum dalyvauti eksperimente? :)

Yra tokia kvantinio nemirtingumo teorija. Pagrindus jai padėjo Hans’o Moravec’o, Bruno Marchal’o ir Max’o Tegmark’o išplėtotas mintinis eksperimentas. Įsivaizduokite du tarpusavyje sujungtus prietaisus: į vargšo eksperimento dalyvio nutaikytą pistoletą ir protonų spin’ą matuojantį prietaisą. Kas 10 sekundžių, aparatas išmatuoja vis kito proton’o spin’ą ir, gavęs rezultatą A, ištaško eksperimento dalyvio smegenis į šipulius, o gavęs rezultatą B – užgroja “Jingle Bells“ melodiją. Abu rezultatai yra tiek pat tikėtini, t. y. dominuoja 50%/50% principas.

Mokslininkai, remdamiesi Kopenhagos interpretacijos postulatu apie multivisatą teigė, jog, žvelgiant iš eksperimento dalyvio perspektyvos, eksperimento metu kas 10 sekundžių pasigirs “Jingle Bells“ meldoija. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo keistai – juk ties kokiu ketvirtu ar penktu bandymu, kvantinis šautuvas tikrai turėtų iššauti. Tikimybė, jog mokslininkas liks gyvas – beveik tokia pati, kaip metant monetą 100.000.000 kartų iš eilės išmesti herbą.

Štai kur šuo pakastas: Šio eksperimento metu, kas 10 sekundžių visata skyla į dvi dalis: vienoje pistoletas iššauna, o kitoje – neiššauna. Tai reikštų, jog vienoje visatoje mokslininkas miršta, o kitoje – lieka gyvas. Tačiau kadangi žmogaus smegenys pajėgios funkcionuoti tik tol, kol žmogus yra gyvas (bent jau taip įprasta manyti), kiekvieną kartą nustojusios egzistuoti pistoleto pagalba, jos tarsi “peršoka“ į tą visatą, kurioje ginklas neiššovė.

Tikiuosi, pernelyg Jūsų nesupainiojau. Man kvantinio nemirtingumo mintis pasirodė labai įdomi. Tiesa, joje yra keli techniniai trūkumai, bet apie juos – tikrai ne prieš šventes. Kopenhagos teorija ir besiskaidančių visatų postulatas atveria neribotas galimybes.

Galbūt nemirtingumas – viena iš jų?

O galbūt mes visi - šviesos būtybės?