Category Archives: Filosofija

Filosofija. Ar dar prasminga mokytis iš tų, kurie nieko nežino? (tęsiant mintį)

Standartinis

Šiandien toliau tęsime ankstesnio straipsnio mintį ir aiškinsimės, ar prasminga mokytis iš tų, kurie nieko nežino. Šiuolaikinėje didžiųjų technikos atradimų epochoje, mikroschemų ir dalelyčių greitintuvo pasaulyje, interneto ir skaitmeninės televizijos karalystėje… kokią gi informaciją mes galime gauti iš filosofijos? Deja, galime atsakyti tik taip, kaip atsakė pats Sokratas: jokios. Informaciją mums teikia gamtos mokslai, technikai, laikraščiai, kai kurios televizijos programos… tačiau niekas neteikia filosofinės informacijos. Kaip pažymėjo anksčiau cituotas Ortega, filosofija nesuderinama su žiniomis, o informacija susideda iš žinių. Labai gerai, tačiau ar informacija – vienintelis dalykas, kurio ieškome, kad geriau suprastume save ir tai, kas mus supa?

Tarkim, jog mums suteikta kokia nors informacija, pavyzdžiui, tokia: kasdien pasaulyje iš bado miršta X skaičius žmonių. Gavę šią informaciją, klausiame (ar klausiame savęs), ką turėtume manyti apie tokį faktą. Išklausome įvairių nuomonių: vieni mums pasakys, kad tokios mirtys – nesubalansuoto pasaulio makroekonomikos ciklo padarinys, kiti ims kalbėti apie planetos gyventojų perteklių, treti – piktintis neteisingu gėrybių paskirstymu tarp turtingųjų ir beturčių, prisimins Dievo valią ar fatališką likimą… Ir, žinoma, būtinai atsiras paprastas, naivus žmogelis, pavyzdžiui, mūsų durininkas ar kioskininkas,

filosofija

parduodantis mums spaudą, ir sušuks: „Kokiame pasaulyje mes gyvename!“ Tada ir mes, tik pakeitę šauktuką klaustuku, tarsi aidas savęs paklausime: „Iš tikrųjų, kokiame pasaulyje mes gyvename?“

Į pastarąjį klausimą nėra mokslinio atsakymo, o mes, žinoma, nesitaikstysime nei su tokiais atsakymais kaip „mes gyvename Žemės planetoje“, „gyvename kaip tik tokiame pasaulyje, kuriame kasdien X žmonių miršta iš bado“, nei su atsakymu, jog „gyvename labai neteisingame pasaulyje“ arba „pasaulyje, kurį prakeikė Dievas už žmonių nuodėmes“. Tačiau kodėl tai, kas vyksta, yra neteisinga? Kas yra tas Dievo prakeiksmas, kas jį liudija ir t. t. Žodžiu, mes nenorime daugiau informacijos apie tai, kas vyksta, tik norime žinoti, ką reiškia mūsų turima informacija, kaip ją susieti su ankstesne ar dabartine informacija, kaip visa tai apskritai susiję su pasauliu, kuriame gyvename, ir kaip galime ar turime elgtis tokiomis aplinkybėmis. Kaip tik tokiais klausimais domisi mokslas, kurį toliau vadinsime filosofija.

Reklama

Filosofija. Ar dar prasminga mokytis iš tų, kurie nieko nežino?

Standartinis

Kraujo medis, žmogus jaučia, mąsto, žydi,
ir veda nepaprastus vaisius: žodžius.
Susipina jausmai ir mintys,
mes liečiam idėjas: tai kūnai ir skaičiai.
OCTAVIO PAZ

Ar filosofija – vien praeities atgyvena, kurią konservatoriai liaupsina dėl jos tradicinio prestižo, o pažangieji ir praktiškieji žmonės vos gali – ir visai pateisinamai – ją pakęsti? Ar jaunuoliai, juoba paaugliai ir net vaikai, gali pešti naudos iš to, kas jų amžiuje gali pasirodyti kaip nesąmonė? Ar geriausiu atveju jie neapsiribos tuo, kad išmoks atmintinai keletą pedantiškų teiginių, kuriuos vėliau kartos kaip papūgos? Aišku, filosofija gali dominti nedaugelį žmonių, tuos, kurie turi jai pašaukimą, jei dar esama tokio dalyko, tačiau tie žmonės turės laiko į ją įsigilinti vėliau. Tad kam ją primesti visiems, siekiantiems vidurinio mokslo? Ar tai nėra užgaidus ir pragaištingas laiko leidimas, turint omenyje perkrautas vidurinės mokyklos baigiamųjų klasių programas?

Įdomu, kad pirmieji filosofijos priešininkai priekaištavo jai kaip tik dėl to, jog ji esanti „vaikų reikalas“, geras ugdomasis žaidimas jauniems protams, tačiau visiškai netinkamas jau susiformavusiems žmonėms. Taip teigė Kaliklis, mėginęs atmesti Sokrato teiginį, esą „kur kas labiau žeminantis dalykas yra neteisingai pasielgti, nei neteisingai kentėti“. Anot Kaliklio, įstatymai skelbią ką tik nori, tačiau iš tikrųjų teisinga tai, jog stipriausieji primetą savo valią silpniausiems, vertingesni – ne tokiems vertingiems, o gabūs – negabiems. Įstatymas galįs teigti, jog esą blogiau tapti neteisybės priežastimi nei būti jos auka, tačiau mūsų prigimtis sako, jog blogiau kęsti neteisybę nei būti jos priežastimi. Visa kita – filosofiniai tauškalai, į kuriuos jau suaugęs Kaliklis žiūri su didžiausia panieka: „Žinoma, filosofija, bičiuli Sokratai, yra dėkingas užsiėmimas, jei atsiduodi jai su saiku jaunystės metais, tačiau kai skiri jai daugiau laiko, nei priklauso, ji pražudo žmones.“ Kalikliui tikriausiai neatrodo blogas dalykas mokyti filosofijos jaunimą, nors jis mano, kad žmogui užaugus, filosofavimo yda – pražūtinga nuodėmė. „Tikriausiai“, nes negalime užmiršti, jog Sokratas buvo apkaltintas ir nuteistas išgerti nuokanos nuodų už tai, jog tvirkinąs jaunuolius gundydamas juos mintimis ir žodžiais. Šiaip ar taip, jei filosofija visiškai išnyktų ir jos nebūtų mokomi nei vaikai, nei suaugusieji, energingasis Kaliklis – stipriojo teisės šalininkas – labai nesielvartautų…

Norint apibendrinti visus priekaištus filosofijai keliais žodžiais, užtektų tokių: ji niekam netinkama. Filosofai stengiasi sužinoti daugiau už visus apie viską, ką tik galima įsivaizduoti, tačiau iš tikrųjų esą šarlatanai, mėgėjai taukšti niekus. Tada kas gi iš tikrųjų žino tai, ką reikia žinoti apie pasaulį ir visuomenę? Ogi mokslininkai, technikai, specialistai, tie, kurie gali pateikti vertingos informacijos apie tikrovę. Iš esmės filosofai būtinai nori kalbėti apie tai, ko neišmano: tai pripažino ir pats Sokratas, teigdamas: „Aš tik žinau, kad nieko nežinau“. Jeigu jis nieko nežino, kodėl mes, jauni ar seni, turėtume jo klausyti? Juk turėtume mokytis iš tų, kurie žino, o ne iš tų, kurie nežino. Ypač šiandien, kai mokslai taip toli pažengė į priekį, ir mes jau žinome, kaip veikia daugelis dalykų… ir kaip priversti veikti kitus dalykus, sugalvotus stropių mokslininkų.

Atėnai

Jei domina paskola, čia galite skaityti daugiau.