Filmai, kurie privers susimąstyti

Standartinis

„Žemiečiai“ (Earthlings“, 2005)

„Earthlings“ (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol sukurtas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų – maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquinas Phoenixas, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslinių įstaigų veiklos aspektą, „Earthlings“ atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos dėl žmogaus pelno.

Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą, likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti – gal jį verta ir rekomenduoti? Tiesa, vaikams iki 18 metų kai kuri vaizdo medžiaga šiame filme gali būti „per stipri“, tačiau jei žmogus valgo mėsą ir nešioja odinius rūbus ar kailinius, gal jis ir turėtų teisę žinoti, kokia šių produktų / daiktų atsiradimo kilmė? Panašus filmas – „Devour the Earth“. Jis aprėpia labiau aplinkosauginius gyvulininkystės veiklos aspektus.

The Corporation        „Korporacija“ („The Corporation“, 2003)

         „The Corporation“ (2003 m.) išsamiai analizuoja šiandieninio pasaulio korporacijų veikimo būdus – bet ne iš ekonomisto ar verslininko taško, o iš… psichologo. Šis dokumentinis filmas parodo, kaip vystėsi korporacijos – nuo įstaigų, valdomų vyriausybių ir atliekančių specifines visuomenines funkcijas, iki didelių šiuolaikinių bendrovių, kurioms yra priskiriamos kai kurios asmens juridinės teisės. Pagrindinis filmo „kabliukas“ yra bandymas įvertinti tokią korporacinę „asmenybę“ naudojant diagnostinius žmogaus psichologinės būklės kriterijus. Paprastai tariant, filmas bando įvertinti korporacijų elgesį visuomenėje ir jų tikrąją įtaką pasauliui taip, kaip psichologas įvertintų savo paciento būklę. Tai filme daroma per savitus pavyzdžius, įtraukiant politinius, ekonominius, ekologijos, sveikatos, žmogaus teisių ir kitus aspektus.

Mentalinių projekcijų matricos

Standartinis

Šiandien jaučiuosi truputį susivėlusi, tai ir trečiojo tinklaraščio įrašą kiek suvėliau. Mentalinių projekcijų matricos – čia dabar? What I really wanted to talk about… Apie ką iš tiesų norėjau pakalbėti, galiu išskaidyti į dvi dalis: Visatos kaip simuliacijos hipotezės ir panašios, tačiau ne 100% atitikmens lygį pasiekusios, “mentalinės Visatos“ hipotezės. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Adomo ir Ievos, arba dar anksčiau.

Pradžioje buvo “Žodis“ – taip rašoma Šventajame Rašte. Ezoterinėse rytų ar mistinėse vakarų tradicijose, kartais sakoma, jog Pradžioje buvo skaičius, garsmuo (kad ir AUM!) arba raidė. Jums palieku laisvę pasirinkti širdžiai mieliausią interpretacijos variaciją, tačiau pabrėžiu, jog nė viena religija nekalba: arba “Pradžioje buvo Didysis Sprogimas.“ arba “Pradžioje buvo Materija.“ Aišku, jei esate ateistas, turite teisę nurašyti viską kaip senų bobučių plepalus. Tai nėra ypatingai išganinga teisė, bet vis tik – teisė.

Visatos kaip simuliacijos hipotezė.

Tikriausiai filmą “Matrica“ matėte ir nereikia jo iš naujo pristatinėti? Taip, ką gi, tuomet Jūs gana puikiai nutuokiate apie ką kalbu. Mokslas nėra tikras, ar mūsų Visata iš tiesų yra reali įprasta žodžio prasme, ar vis tik ji – viena iš daugelio galimų, niekad nesibaigiančių simuliacijų. Plačiau apie šią teoriją galite pasiskaityti mūsų visų bendrame drauge – Internete. 🙂 Tiesa, savotiškai man malonu išvesti paralelę tarp senovės indų legendos, kur kalbama, jog Visata stovi ant dramblio nugaros, dramblys – ant vėžlio, tas vėžlys – ant kito vėžlio, ir taip tęsiasi iki pat begalybės. Išvertus į mokslo kalbą, galėtume teigti, jog ši Visata (galbūt) yra simuliuojama, aukštesnis lygmuo – dar viena simuliacija, dar aukštesnis – ir vėl simuliacija, ir taip būtų galima tęsti be galo.

Tikrai nežinau, kokį praktinį vaidmenį gali turėti šios žinios – šis įrašas kilo labiau iš smalsas nekantrumo pasidalinti savosiomis mintimis nei praktinio turimų vertybių pobūdžio. 🙂

Vėžliai mutantai nindzės!

Solipsizmo problema

Standartinis

Nežinau kaip Jūs, bet aš paauglystėje tikrai persirgau “Visatos centro sindromu“. Su lengva nostalgija ir nuostaba prisimenu tuos laikus, kai aš vienintelė sau pačiai atrodžiau tikra ir tikėjau, jog man mirus kartu su manimi išnyks ir visas pasaulis. Po penkerių metų į ankstesnius samprotavimus žiūrėjau kaip į naivias vaikiškas fantazijas, o dar po penkerių susidūriau su solipsizmo sąvoka ir sužinojau, jog šios “vaikiškos fantazijos“ – rimta filosofinė teorija vadinama solipsizmu. Tiesa, ši teorija nėra ypatingai respektabili, bet vis tik mokslas lig šiol nerado įtikinamų solipsizmą paneigiančių argumentų. Ne, žodžiai “Bet juk tai nesąmonė!“ nėra įtikinamas argumentas.

Picard'as Tave palaiko

Kodėl solipsizmas yra problema? Na, kad ir dėl tos priežasties, jog mano darbdavys teoriškai galėtų atsisakyti man mokėti atlyginimą, nes aš – tik jo vaizduotės vaisius. Ir teisiškai sunku būtų įrodyti priešingai. 🙂 Na, tikiuosi, tas vaisius bent jau saldus 😉

Įvilktas į truputi rafinuotesnius rūbus, solipsizmas virsta subjektyviuoju idealizmu. Subjektyvusis idealizmas vis dar sutiktų su teiginiu, jog be manęs (arba Tavo, skaitytojau, atveju – Tavęs) nebūtų ir visatos. Pasak šios teorijos, išorė tėra vidaus atspindys. Ir jeigu tik labai pasistengtum, sugebėtum atrasti tą “vidinį“ karą tarp savo skilusios psichikos dalių, Rusija su Ukraina kaipmat susitaikytų. Pagrindimų subjektyviajam idealizmui dažniausiai randame įvairiose mistinėse, ezoterinėse arb Naujojo Amžiaus dvasingumu besiremiančiose teorijose, o ginčytis su jo išpažinėjais – lyg adatos šieno kupetoje ieškoti.

Ką Tu manai šiuo klausimu?

Kvantinis nemirtingumas

Standartinis

Šis – pirmasis – mano įrašas padiktuotas noro padiskuoti apie pirmąją ir tikriausiai pačią fundamentaliausią ontologinę baimę. Žinoma, kalbu apie mirties baimę. Nuo amžių amžinųjų žmonės su ja kovojo ir jos vengė kurdami painias psichologines bei dvasines sistemas, laiduojančias būties tęstinumą. Tik nedidelė dalis mirties baimę nuolankiai pripažindavo, pasveikindavo ir palikdavo užnugaryje. Irvin D. Yalom – psichiatras, pagarsėjęs savo spalvinga idėjinių romanų serija – mano, jog pastarasis santykis su mirtimi ir jos baime yra psichologiškai sveikos, brandžios bei integralios asmenybės bruožas.

Vis tik, šiuolaikinis mokslas gana neseniai pametėjo naują idėją: “Mirtis nėra reali, todėl nėra ko bijoti. Prieš išsitraukdami šakes ir išsiųsdami grasinimus sudeginimu ant laužo, būkite geri, išklausykite.

Ar sutiktum dalyvauti eksperimente? :)

Yra tokia kvantinio nemirtingumo teorija. Pagrindus jai padėjo Hans’o Moravec’o, Bruno Marchal’o ir Max’o Tegmark’o išplėtotas mintinis eksperimentas. Įsivaizduokite du tarpusavyje sujungtus prietaisus: į vargšo eksperimento dalyvio nutaikytą pistoletą ir protonų spin’ą matuojantį prietaisą. Kas 10 sekundžių, aparatas išmatuoja vis kito proton’o spin’ą ir, gavęs rezultatą A, ištaško eksperimento dalyvio smegenis į šipulius, o gavęs rezultatą B – užgroja “Jingle Bells“ melodiją. Abu rezultatai yra tiek pat tikėtini, t. y. dominuoja 50%/50% principas.

Mokslininkai, remdamiesi Kopenhagos interpretacijos postulatu apie multivisatą teigė, jog, žvelgiant iš eksperimento dalyvio perspektyvos, eksperimento metu kas 10 sekundžių pasigirs “Jingle Bells“ meldoija. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo keistai – juk ties kokiu ketvirtu ar penktu bandymu, kvantinis šautuvas tikrai turėtų iššauti. Tikimybė, jog mokslininkas liks gyvas – beveik tokia pati, kaip metant monetą 100.000.000 kartų iš eilės išmesti herbą.

Štai kur šuo pakastas: Šio eksperimento metu, kas 10 sekundžių visata skyla į dvi dalis: vienoje pistoletas iššauna, o kitoje – neiššauna. Tai reikštų, jog vienoje visatoje mokslininkas miršta, o kitoje – lieka gyvas. Tačiau kadangi žmogaus smegenys pajėgios funkcionuoti tik tol, kol žmogus yra gyvas (bent jau taip įprasta manyti), kiekvieną kartą nustojusios egzistuoti pistoleto pagalba, jos tarsi “peršoka“ į tą visatą, kurioje ginklas neiššovė.

Tikiuosi, pernelyg Jūsų nesupainiojau. Man kvantinio nemirtingumo mintis pasirodė labai įdomi. Tiesa, joje yra keli techniniai trūkumai, bet apie juos – tikrai ne prieš šventes. Kopenhagos teorija ir besiskaidančių visatų postulatas atveria neribotas galimybes.

Galbūt nemirtingumas – viena iš jų?

O galbūt mes visi - šviesos būtybės?