Tag Archives: anekdotai

Budistinis požiūris į sapnavimą

Standartinis

Klasikinis budizmas, išreikštas sūtrose, teigia, jog žmonės turi šešias šaknis (akis, ausis, nosį, liežuvį, kūną ir protą), šešeriopas dulkes (spalvas, garsus, kvapus, skonius, lytėjimus, proto objektus) ir šešias sąmones (akių sąmonę, ausų sąmonę, nosies sąmonę, liežuvio sąmonę, kūno sąmonę ir proto sąmonę).

Tačiau naktį juk nematome, neskanaujame, nejaučiame ir negirdime. Net nemąstome. Akys, ausys, nosis, liežuvis, kūnas ir mąstantis protas ilsisi, nebent kiltų labai stiprus pojūtis.Sakoma, kad visos šešios sąmonės ilsisi. Bet septintoji ir aštuntoji sąmonės – skiriančioji sąmonė ir sąmonė – saugykla – niekada nepaliauja darbuotis.

Mums miegant, septintoji ir aštuntoji sąmonės vis dar veikia, todėl išgyvename visokius reginius, pojūčius ir jausmus, sukurtus ankstesnių patirčių ir įpročių jėgos. Šios ankstesnės patirtys gali netgi priklausyti ankstesniems gyvenimams. Sapnuodami matome išraiškingus atminties ar pojūčių vaizdinius, kurie yra septintosios ir aštuntosios sąmonės priežastinės sąveikos pasekmė, pasireiškusi prote. Visa tai atrodo labai tikra. Tokia yra sapnų prigimtis.

Linksma sapnų prigimtį nušviečianti istorija:

Kartą budistų vienuolis paklausė gero savo draugo:

– Pone Li, esi aklas nuo gimimo. Vadinasi, tu niekada nematei jokių daiktų. Ar miegodamas sapnuoji?

– Aš esu žmogus, – atsakė jis.

– Suprantama, sapnuoju.

– Bet ar gali matyti žmonių, kalnų, pastatų vaizdus, įvairias spalvas ir vietoves? Ar savo sapnuose regi dangų?

– Ne, tokių dalykų aš nepažįstu. Ir sapne neregiu dangaus ar kažko panašaus.

– Bet sakei, kad sapnuoji. Kodėl negali susapnuoti dangaus?

– Kadangi niekada nesu matęs tikro dangaus, jis ir nepasirodo mano sapnuose, bent jau toks, koks, manau, turėtų sapnuotis tau.

– O! Tai ką tada sapnuoji?

– Na, aš sapnuoju, kad vaikštau, valgau, kalbu, sėdžiu, rengiuosi, maudausi. Tokius dalykus.

Tiek šiam kartui. =’) Gyvuokime ir sapnuokime! Garfildo sapnas apie sapna

Reklama