Tag Archives: kaip yra iš tikrųjų?

Filmai, kuriuos turi pamatyti

Standartinis

Zeitgeist

Zeitgeist the movie (2007 m.) – dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į 9/11 atakas bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio rezervų banko istoriją, veiklą ir… jo sąmokslus – visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didįjį Brolį (visada mus stebintį) ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjęs šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne – tai kodėl tiek daug sutapimų, kurie – juos tvarkingai sudėliojus – sudaro idealų klastos paveikslą?

Baraka

Baraka (1992 m.) – filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdiene, mechaniška rutina, su skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus, pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotės su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse – pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose. Ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo Koyaanisqatsi – Life Out of Balance (irgi labai rekomenduojamo!) analogija – tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesnė.

Baraka

Mentalinių projekcijų matricos

Standartinis

Šiandien jaučiuosi truputį susivėlusi, tai ir trečiojo tinklaraščio įrašą kiek suvėliau. Mentalinių projekcijų matricos – čia dabar? What I really wanted to talk about… Apie ką iš tiesų norėjau pakalbėti, galiu išskaidyti į dvi dalis: Visatos kaip simuliacijos hipotezės ir panašios, tačiau ne 100% atitikmens lygį pasiekusios, “mentalinės Visatos“ hipotezės. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Adomo ir Ievos, arba dar anksčiau.

Pradžioje buvo “Žodis“ – taip rašoma Šventajame Rašte. Ezoterinėse rytų ar mistinėse vakarų tradicijose, kartais sakoma, jog Pradžioje buvo skaičius, garsmuo (kad ir AUM!) arba raidė. Jums palieku laisvę pasirinkti širdžiai mieliausią interpretacijos variaciją, tačiau pabrėžiu, jog nė viena religija nekalba: arba “Pradžioje buvo Didysis Sprogimas.“ arba “Pradžioje buvo Materija.“ Aišku, jei esate ateistas, turite teisę nurašyti viską kaip senų bobučių plepalus. Tai nėra ypatingai išganinga teisė, bet vis tik – teisė.

Visatos kaip simuliacijos hipotezė.

Tikriausiai filmą “Matrica“ matėte ir nereikia jo iš naujo pristatinėti? Taip, ką gi, tuomet Jūs gana puikiai nutuokiate apie ką kalbu. Mokslas nėra tikras, ar mūsų Visata iš tiesų yra reali įprasta žodžio prasme, ar vis tik ji – viena iš daugelio galimų, niekad nesibaigiančių simuliacijų. Plačiau apie šią teoriją galite pasiskaityti mūsų visų bendrame drauge – Internete. 🙂 Tiesa, savotiškai man malonu išvesti paralelę tarp senovės indų legendos, kur kalbama, jog Visata stovi ant dramblio nugaros, dramblys – ant vėžlio, tas vėžlys – ant kito vėžlio, ir taip tęsiasi iki pat begalybės. Išvertus į mokslo kalbą, galėtume teigti, jog ši Visata (galbūt) yra simuliuojama, aukštesnis lygmuo – dar viena simuliacija, dar aukštesnis – ir vėl simuliacija, ir taip būtų galima tęsti be galo.

Tikrai nežinau, kokį praktinį vaidmenį gali turėti šios žinios – šis įrašas kilo labiau iš smalsas nekantrumo pasidalinti savosiomis mintimis nei praktinio turimų vertybių pobūdžio. 🙂

Vėžliai mutantai nindzės!

Solipsizmo problema

Standartinis

Nežinau kaip Jūs, bet aš paauglystėje tikrai persirgau “Visatos centro sindromu“. Su lengva nostalgija ir nuostaba prisimenu tuos laikus, kai aš vienintelė sau pačiai atrodžiau tikra ir tikėjau, jog man mirus kartu su manimi išnyks ir visas pasaulis. Po penkerių metų į ankstesnius samprotavimus žiūrėjau kaip į naivias vaikiškas fantazijas, o dar po penkerių susidūriau su solipsizmo sąvoka ir sužinojau, jog šios “vaikiškos fantazijos“ – rimta filosofinė teorija vadinama solipsizmu. Tiesa, ši teorija nėra ypatingai respektabili, bet vis tik mokslas lig šiol nerado įtikinamų solipsizmą paneigiančių argumentų. Ne, žodžiai “Bet juk tai nesąmonė!“ nėra įtikinamas argumentas.

Picard'as Tave palaiko

Kodėl solipsizmas yra problema? Na, kad ir dėl tos priežasties, jog mano darbdavys teoriškai galėtų atsisakyti man mokėti atlyginimą, nes aš – tik jo vaizduotės vaisius. Ir teisiškai sunku būtų įrodyti priešingai. 🙂 Na, tikiuosi, tas vaisius bent jau saldus 😉

Įvilktas į truputi rafinuotesnius rūbus, solipsizmas virsta subjektyviuoju idealizmu. Subjektyvusis idealizmas vis dar sutiktų su teiginiu, jog be manęs (arba Tavo, skaitytojau, atveju – Tavęs) nebūtų ir visatos. Pasak šios teorijos, išorė tėra vidaus atspindys. Ir jeigu tik labai pasistengtum, sugebėtum atrasti tą “vidinį“ karą tarp savo skilusios psichikos dalių, Rusija su Ukraina kaipmat susitaikytų. Pagrindimų subjektyviajam idealizmui dažniausiai randame įvairiose mistinėse, ezoterinėse arb Naujojo Amžiaus dvasingumu besiremiančiose teorijose, o ginčytis su jo išpažinėjais – lyg adatos šieno kupetoje ieškoti.

Ką Tu manai šiuo klausimu?