Nežinau kaip Jūs, bet aš paauglystėje tikrai persirgau “Visatos centro sindromu“. Su lengva nostalgija ir nuostaba prisimenu tuos laikus, kai aš vienintelė sau pačiai atrodžiau tikra ir tikėjau, jog man mirus kartu su manimi išnyks ir visas pasaulis. Po penkerių metų į ankstesnius samprotavimus žiūrėjau kaip į naivias vaikiškas fantazijas, o dar po penkerių susidūriau su solipsizmo sąvoka ir sužinojau, jog šios “vaikiškos fantazijos“ – rimta filosofinė teorija vadinama solipsizmu. Tiesa, ši teorija nėra ypatingai respektabili, bet vis tik mokslas lig šiol nerado įtikinamų solipsizmą paneigiančių argumentų. Ne, žodžiai “Bet juk tai nesąmonė!“ nėra įtikinamas argumentas.
Kodėl solipsizmas yra problema? Na, kad ir dėl tos priežasties, jog mano darbdavys teoriškai galėtų atsisakyti man mokėti atlyginimą, nes aš – tik jo vaizduotės vaisius. Ir teisiškai sunku būtų įrodyti priešingai. 🙂 Na, tikiuosi, tas vaisius bent jau saldus 😉
Įvilktas į truputi rafinuotesnius rūbus, solipsizmas virsta subjektyviuoju idealizmu. Subjektyvusis idealizmas vis dar sutiktų su teiginiu, jog be manęs (arba Tavo, skaitytojau, atveju – Tavęs) nebūtų ir visatos. Pasak šios teorijos, išorė tėra vidaus atspindys. Ir jeigu tik labai pasistengtum, sugebėtum atrasti tą “vidinį“ karą tarp savo skilusios psichikos dalių, Rusija su Ukraina kaipmat susitaikytų. Pagrindimų subjektyviajam idealizmui dažniausiai randame įvairiose mistinėse, ezoterinėse arb Naujojo Amžiaus dvasingumu besiremiančiose teorijose, o ginčytis su jo išpažinėjais – lyg adatos šieno kupetoje ieškoti.
Ką Tu manai šiuo klausimu?
Viskas apie nieką 