Mokslo žinios ir filosofija

Standartinis

Mokslo žinios ir filosofijos studijos

Kiekvienais metais pavasarį aš sulaukiu labai daug klausimų apie filosofiją. Klausite, kodėl pavasarį? Ar su parskridusiais paukščiais ir atbundančia gamta visiems užsinori filosofuoti? Ne, priežastis daug banalesnė – tiesiog tuo metu jaunuoliai pradeda aktyviai rinktis, kur norės stoti mokytis baigę mokyklą. Jiems rūpi, kokio mokslo žinios atneš jiems daugiausiai naudos ir kokią naudą gaus iš filosofijos studijų. Aš sakau, kad mokslo žinios (mechanikos, inžinerijos, chemijos) yra amatas. Jūs išmoksite konkrečių dalykų, kuriuos vėliau darysite ir už tai gausite pinigus. Ką jūs išmoksite studijuodami filosofiją? Mąstyti. Tai nereiškia, kad mokslo naujienos visą gyvenimą jums bus neaktualios, o jūs gyvensite prieš šimtus metų parašytų vadovėlių apsuptyje. Jūs mokysitės mąstyti apie tai, kaip mokslas keičia mūsų visuomenę. Tai kiek panašu į politikos apžvalgininko darbą: jis pats nedalyvauja politikoje, tačiau domisi, vertina ir nusako galimus scenarijus. Filosofas daro tą patį, tik savo sritimi gali pasirinkti ne tik politiką, bet kokią tik nori sritį: mokslo, politikos, meno ar kitą. Mokslas ir filosofija turi būti visada greta, kad visuomenė tinkamai funkcionuotų.

Reklama

Kokia yra kasdienės filosofijos esmė?

Standartinis

Paveikslo analizės aprašymas ankstesniame straipsnyje yra tik vienas būdas vertinti paveikslą. Jį analizuoti galima visai kitaip: pamąstyti, ką mums paveikslas kalba apie tikrovę, mūsų svajones, ar jis mus liūdina, linksmina, glumina… Taip mes pereiname nuo to, kas yra paveikslas iki to, ką jis daro mums ir kas esame mes, o tai yra filosofijos esmė. Kai kiti mokslai tiria objektus ir , filosofija tiria, kaip tie objektai veikia mus. Tai gali būti ne tik paveikslas, tai gali būti bet koks daiktas, įvykis, renginys, idėja. Tai yra filosofijos esmė ir šerdis. Vienas iš tokių pavyzdžių: buvo pradėtas kelti klausimas, ar pasauliui apskritai reikia tokio brangaus renginio kaip Olimpiada. Štai ir filosofinis atsakymas apie Olimpiadą, kurį galite perskaityti. Mokslas yra nuasmenintas, o filosofijoje ašimi visada išlieka žmogus. Filosofija dažnai kelia klausimus, kurių atsakymai mokslui atrodo visiškai aiškūs ir savaime suprantami. Mokslas skaido elementus į daleles, bangas, atomus, o filosofija aiškinasi, ką žmogui duoda ta reiškinių tikrovė. Mokslas stengiasi išspręsti išsikeltą problemą, o filosofija siekia kelti vis naujus klausimus apie žmogiškumą.

filosofijos-esme-zmogus

Paveikslo aprašymas

Standartinis

Paveikslo aprašymas, El Boskas

Tęsiu mintį apie Hieronimo Boscho, vadinamo EI Bosku, ‘Malonumų sodą’. paveikslo aprašymas prasideda nuo to, kad iš pradžių pakaks atlikti fizikinę-cheminę drobės, kuria naudojosi dailininkas, sandaros analizę, patyrinėti įvairių ją dengiančių pigmentų sudėtį, panaudoti rentgeno spindulius, kad galėtume nustatyti kitų paveikslų arba eskizų, paslėptų po pagrindinio paveikslo dažais, pėdsakus. Juk, šiaip ar taip, paveikslas yra materialus objektas, daiktas tarp kitų daiktų, jį galima pasverti, išmatuoti, išanalizuoti, kruopščiausiai ištyrinėti ir t. t. Tačiau, žinoma, jis turi paviršių, kuriame spalvomis ir formomis pavaizduota tam tikras skaičius figūrų. Tad norėdami suprasti paveikslą, turime padaryti išsamų personažų ir jame pavaizduotų scenų aprašą, nesvarbu, kas tai būtų – žmonės, gyvuliai, daiktai ir kita, taip pat nustatyti, ar dažnai jie pavaizduoti kiekvienoje iš trijų tripticho dalių. paveikslo aprašymas reikalauja dėmesingumo detalei. Taip pat paveikslo aprašymas kviečia interpretuoti. Žinoma, tokia gausybė figūrų ir nuostabių dalykų pavaizduota ne be pagrindo, kažkada jie buvo nutapyti drobėje ne šiaip sau. Pagalvokite, kokias asociacijas jums paveikslas sukelia, koks bendras įspūdis. Po to panagrinėkite kiekvieną detalę ir laukite kito straipsnio, kuriame aptarsime tolimesnius žingsnius.

Gyvenimo prasmės ieškojimas

Standartinis

Gyvenimo prasmės ieškojimas

Gyvenimo prasmės ieškojimas yra pasidalijęs tarp skirtingų lygmenų, kuriais galime naudotis pasauliui pažinti. Yra trys skirtingi lygmenys, kuriais galime suvokti pasaulį.

Tai:

a) informacija, kurią mums teikia įvykiai ir svarbiausi tų įvykių mechanizmai;

b) pažinimas, kuris apmąsto gautą informaciją, nustato jos svarbą pagal reikšmę ir ieško bendrųjų principų jai susisteminti;

c) išmintis, kuri susieja pažinimą su gyvybiniu pasirinkimu ar vertybėmis, kurias galime rinktis, todėl mes, atsižvelgdami į tai, ką žinome, galime pagerinti savo gyvenimą.

Manau, kad mokslo veiklos sritis yra tarp a) ir b) pažinimo lygmenų, o filosofijos – tarp b) ir c). Tad nėra grynai filosofinės informacijos, užtat įmanomas filosofinis pažinimas, o mes norėtume manyti, jog esti ir filosofinė išmintis.

Tačiau ar ji pasiekiama? O svarbiausia – ar galima tokio dalyko išmokti? Pažvelkime į tai iš kitos perspektyvos remdamiesi nauju pavyzdžiu arba, tiksliau, pasinaudodami metafora. Įsivaizduokime, jog Prado muziejuje stovime prieš vieną garsiausių paveikslų, Hieronimo Boscho, vadinamo EI Bosku, Malonumų sodą. Kokiu būdu mes galime suvokti šį nuostabų paveikslą? Gyvenimo prasmės ieškojimas lyg šio paveikslo suvokimas. Pabandykite sugalvoti savo paaiškinimą, o vėliau aš pasidalinsiu savuoju.

Filosofija. Ar dar prasminga mokytis iš tų, kurie nieko nežino? (tęsiant mintį)

Standartinis

Šiandien toliau tęsime ankstesnio straipsnio mintį ir aiškinsimės, ar prasminga mokytis iš tų, kurie nieko nežino. Šiuolaikinėje didžiųjų technikos atradimų epochoje, mikroschemų ir dalelyčių greitintuvo pasaulyje, interneto ir skaitmeninės televizijos karalystėje… kokią gi informaciją mes galime gauti iš filosofijos? Deja, galime atsakyti tik taip, kaip atsakė pats Sokratas: jokios. Informaciją mums teikia gamtos mokslai, technikai, laikraščiai, kai kurios televizijos programos… tačiau niekas neteikia filosofinės informacijos. Kaip pažymėjo anksčiau cituotas Ortega, filosofija nesuderinama su žiniomis, o informacija susideda iš žinių. Labai gerai, tačiau ar informacija – vienintelis dalykas, kurio ieškome, kad geriau suprastume save ir tai, kas mus supa?

Tarkim, jog mums suteikta kokia nors informacija, pavyzdžiui, tokia: kasdien pasaulyje iš bado miršta X skaičius žmonių. Gavę šią informaciją, klausiame (ar klausiame savęs), ką turėtume manyti apie tokį faktą. Išklausome įvairių nuomonių: vieni mums pasakys, kad tokios mirtys – nesubalansuoto pasaulio makroekonomikos ciklo padarinys, kiti ims kalbėti apie planetos gyventojų perteklių, treti – piktintis neteisingu gėrybių paskirstymu tarp turtingųjų ir beturčių, prisimins Dievo valią ar fatališką likimą… Ir, žinoma, būtinai atsiras paprastas, naivus žmogelis, pavyzdžiui, mūsų durininkas ar kioskininkas,

filosofija

parduodantis mums spaudą, ir sušuks: „Kokiame pasaulyje mes gyvename!“ Tada ir mes, tik pakeitę šauktuką klaustuku, tarsi aidas savęs paklausime: „Iš tikrųjų, kokiame pasaulyje mes gyvename?“

Į pastarąjį klausimą nėra mokslinio atsakymo, o mes, žinoma, nesitaikstysime nei su tokiais atsakymais kaip „mes gyvename Žemės planetoje“, „gyvename kaip tik tokiame pasaulyje, kuriame kasdien X žmonių miršta iš bado“, nei su atsakymu, jog „gyvename labai neteisingame pasaulyje“ arba „pasaulyje, kurį prakeikė Dievas už žmonių nuodėmes“. Tačiau kodėl tai, kas vyksta, yra neteisinga? Kas yra tas Dievo prakeiksmas, kas jį liudija ir t. t. Žodžiu, mes nenorime daugiau informacijos apie tai, kas vyksta, tik norime žinoti, ką reiškia mūsų turima informacija, kaip ją susieti su ankstesne ar dabartine informacija, kaip visa tai apskritai susiję su pasauliu, kuriame gyvename, ir kaip galime ar turime elgtis tokiomis aplinkybėmis. Kaip tik tokiais klausimais domisi mokslas, kurį toliau vadinsime filosofija.

Filosofija. Ar dar prasminga mokytis iš tų, kurie nieko nežino?

Standartinis

Kraujo medis, žmogus jaučia, mąsto, žydi,
ir veda nepaprastus vaisius: žodžius.
Susipina jausmai ir mintys,
mes liečiam idėjas: tai kūnai ir skaičiai.
OCTAVIO PAZ

Ar filosofija – vien praeities atgyvena, kurią konservatoriai liaupsina dėl jos tradicinio prestižo, o pažangieji ir praktiškieji žmonės vos gali – ir visai pateisinamai – ją pakęsti? Ar jaunuoliai, juoba paaugliai ir net vaikai, gali pešti naudos iš to, kas jų amžiuje gali pasirodyti kaip nesąmonė? Ar geriausiu atveju jie neapsiribos tuo, kad išmoks atmintinai keletą pedantiškų teiginių, kuriuos vėliau kartos kaip papūgos? Aišku, filosofija gali dominti nedaugelį žmonių, tuos, kurie turi jai pašaukimą, jei dar esama tokio dalyko, tačiau tie žmonės turės laiko į ją įsigilinti vėliau. Tad kam ją primesti visiems, siekiantiems vidurinio mokslo? Ar tai nėra užgaidus ir pragaištingas laiko leidimas, turint omenyje perkrautas vidurinės mokyklos baigiamųjų klasių programas?

Įdomu, kad pirmieji filosofijos priešininkai priekaištavo jai kaip tik dėl to, jog ji esanti „vaikų reikalas“, geras ugdomasis žaidimas jauniems protams, tačiau visiškai netinkamas jau susiformavusiems žmonėms. Taip teigė Kaliklis, mėginęs atmesti Sokrato teiginį, esą „kur kas labiau žeminantis dalykas yra neteisingai pasielgti, nei neteisingai kentėti“. Anot Kaliklio, įstatymai skelbią ką tik nori, tačiau iš tikrųjų teisinga tai, jog stipriausieji primetą savo valią silpniausiems, vertingesni – ne tokiems vertingiems, o gabūs – negabiems. Įstatymas galįs teigti, jog esą blogiau tapti neteisybės priežastimi nei būti jos auka, tačiau mūsų prigimtis sako, jog blogiau kęsti neteisybę nei būti jos priežastimi. Visa kita – filosofiniai tauškalai, į kuriuos jau suaugęs Kaliklis žiūri su didžiausia panieka: „Žinoma, filosofija, bičiuli Sokratai, yra dėkingas užsiėmimas, jei atsiduodi jai su saiku jaunystės metais, tačiau kai skiri jai daugiau laiko, nei priklauso, ji pražudo žmones.“ Kalikliui tikriausiai neatrodo blogas dalykas mokyti filosofijos jaunimą, nors jis mano, kad žmogui užaugus, filosofavimo yda – pražūtinga nuodėmė. „Tikriausiai“, nes negalime užmiršti, jog Sokratas buvo apkaltintas ir nuteistas išgerti nuokanos nuodų už tai, jog tvirkinąs jaunuolius gundydamas juos mintimis ir žodžiais. Šiaip ar taip, jei filosofija visiškai išnyktų ir jos nebūtų mokomi nei vaikai, nei suaugusieji, energingasis Kaliklis – stipriojo teisės šalininkas – labai nesielvartautų…

Norint apibendrinti visus priekaištus filosofijai keliais žodžiais, užtektų tokių: ji niekam netinkama. Filosofai stengiasi sužinoti daugiau už visus apie viską, ką tik galima įsivaizduoti, tačiau iš tikrųjų esą šarlatanai, mėgėjai taukšti niekus. Tada kas gi iš tikrųjų žino tai, ką reikia žinoti apie pasaulį ir visuomenę? Ogi mokslininkai, technikai, specialistai, tie, kurie gali pateikti vertingos informacijos apie tikrovę. Iš esmės filosofai būtinai nori kalbėti apie tai, ko neišmano: tai pripažino ir pats Sokratas, teigdamas: „Aš tik žinau, kad nieko nežinau“. Jeigu jis nieko nežino, kodėl mes, jauni ar seni, turėtume jo klausyti? Juk turėtume mokytis iš tų, kurie žino, o ne iš tų, kurie nežino. Ypač šiandien, kai mokslai taip toli pažengė į priekį, ir mes jau žinome, kaip veikia daugelis dalykų… ir kaip priversti veikti kitus dalykus, sugalvotus stropių mokslininkų.

Atėnai

Jei domina paskola, čia galite skaityti daugiau.

Filmai, kurie nėra laiko švaistymas

Standartinis

Kasdienė mūsų duona

Our Daily Bread (Unser täglich Brot, 2005 m.) – dar vienas dokumentinis austrų filmas, ir šį kartą vėl apie maistą – tačiau vietoje to, kad akcentuotų mūsų žemės ūkio veiklos spragas ir maisto paskirstymo problematiką, šis filmas, tyliai ir be dialogo, tik per meniškai nufilmuotus vaizdus, parodo visą augalinio ir gyvūninio maisto gamybos procesą. Pažiūrėjus filmą, iškyla klausimai: Ar aš tikrai noriu šio produkto? O gal reiktų maitintis ekologiškai? Vežtis maistą iš savo močiutės kaimo ir / arba pačiam ūkininkauti? Filmas neduoda jokių atsakymų – kiekvienas lieka su savo asmeniniais įspūdžiais ir turi pats nuspręsti, ko nori. Beje, tokiu pačiu anglišku pavadinimu yra vėliau pasirodęs filmas apie fryganų judėjimą Niujorke.

Samsara

Samsara (2001 m.) – tai vienintelis šiame sąraše grožinis filmas, pasakojantis apie dvasinę meilės istorijos problematiką didingame ir nuostabiame Žemės kampelyje – Ladake, Himalajuose. Samsara yra ieškojimas; tai vieno vienuolio kova ir bandymas pasiekti dvasinį nušvitimą atsisakant pasaulio. Tai taip pat ir vienos moters kova už buvimą kartu su jos meile ir gyvenimu. Šis filmas yra neskubus, pilnas nuostabių vaizdų, meilės ir egzistencinio ieškojimo, jame puikiai pavaizduojami Himalajų gyventojų gyvenimo ritmas ir dvasia. Aistros čia priešinamos dvasiniam tobulėjimui – bet tuo pačiu metu jos suartina filmo herojus ir suteikia prasmės jų egzistavimui. Filmo herojai šneka ladakų ir tibetiečių kalba.

samsara

Filmai, kuriuos turi pamatyti

Standartinis

Zeitgeist

Zeitgeist the movie (2007 m.) – dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į 9/11 atakas bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio rezervų banko istoriją, veiklą ir… jo sąmokslus – visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didįjį Brolį (visada mus stebintį) ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjęs šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne – tai kodėl tiek daug sutapimų, kurie – juos tvarkingai sudėliojus – sudaro idealų klastos paveikslą?

Baraka

Baraka (1992 m.) – filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdiene, mechaniška rutina, su skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus, pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotės su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse – pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose. Ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo Koyaanisqatsi – Life Out of Balance (irgi labai rekomenduojamo!) analogija – tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesnė.

Baraka

Keiskime požiūrį su filmais

Standartinis

Nepatogi tiesa

An Inconvenient Truth (2006 m.) – prieštaringai vertinamas JAV politikas Alas Gore’as ir jo dokumentinis filmas An Inconvenient Truth užsitraukė įvairių klimato kaitos kritikų bei kai kurių mokslininkų ir politikų nemalonę, tačiau iš kitos pusės, filmas mobilizavo nemažai žmonių ir vyriausybių aplinkosauginių sprendimų ieškojimo veiksmams. Nors filme, pasak kai kurių mokslininkų, yra netikslumų bei yra bauginama vos ne pasaulio pabaiga, filmas iš tikrųjų priverčia susimąstyti apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir potencialias Žemės atšilimo pasekmes dėl pernelyg intensyvios žmonijos veiklos. Kai kurių valstybių (pvz., Argentinos, Kanados, Vokietijos) švietimo įstaigos naudoja filmą kaip papildomą ekologinio švietimo medžiagą. Panašus filmas: 11th hour (2007 m.) – ne mažiau svarbus dokumentinis filmas (nors ir mažiau įtakojo visuomenę), aprėpiantis ne tik klimato kaitą, bet ir kitas aplinkosaugines problemas; pabaigoje pasakojama apie žaliąsias technologijas ir galimybes gyventi draugiškai su aplinka. Nepaisant to, kad pasakotojas yra aktorius Leonardas Di Caprio, filme yra nemažai interviu su progresyviais mokslininkais, aplinkosaugininkais, pateikiančiais nuostabių minčių.

Mes maitiname pasaulįWe_Feed_the_World_Cover

We feed the world (2005 m.) – kiekvieną dieną kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrajame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemomis bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) užaugintų daržovių – tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją – ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jeanu Ziegleriu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“. We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimųjų reisų vairuotojus, apie korporacijų vadovus, prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduodamas realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis.

Budistinis požiūris į sapnavimą

Standartinis

Klasikinis budizmas, išreikštas sūtrose, teigia, jog žmonės turi šešias šaknis (akis, ausis, nosį, liežuvį, kūną ir protą), šešeriopas dulkes (spalvas, garsus, kvapus, skonius, lytėjimus, proto objektus) ir šešias sąmones (akių sąmonę, ausų sąmonę, nosies sąmonę, liežuvio sąmonę, kūno sąmonę ir proto sąmonę).

Tačiau naktį juk nematome, neskanaujame, nejaučiame ir negirdime. Net nemąstome. Akys, ausys, nosis, liežuvis, kūnas ir mąstantis protas ilsisi, nebent kiltų labai stiprus pojūtis.Sakoma, kad visos šešios sąmonės ilsisi. Bet septintoji ir aštuntoji sąmonės – skiriančioji sąmonė ir sąmonė – saugykla – niekada nepaliauja darbuotis.

Mums miegant, septintoji ir aštuntoji sąmonės vis dar veikia, todėl išgyvename visokius reginius, pojūčius ir jausmus, sukurtus ankstesnių patirčių ir įpročių jėgos. Šios ankstesnės patirtys gali netgi priklausyti ankstesniems gyvenimams. Sapnuodami matome išraiškingus atminties ar pojūčių vaizdinius, kurie yra septintosios ir aštuntosios sąmonės priežastinės sąveikos pasekmė, pasireiškusi prote. Visa tai atrodo labai tikra. Tokia yra sapnų prigimtis.

Linksma sapnų prigimtį nušviečianti istorija:

Kartą budistų vienuolis paklausė gero savo draugo:

– Pone Li, esi aklas nuo gimimo. Vadinasi, tu niekada nematei jokių daiktų. Ar miegodamas sapnuoji?

– Aš esu žmogus, – atsakė jis.

– Suprantama, sapnuoju.

– Bet ar gali matyti žmonių, kalnų, pastatų vaizdus, įvairias spalvas ir vietoves? Ar savo sapnuose regi dangų?

– Ne, tokių dalykų aš nepažįstu. Ir sapne neregiu dangaus ar kažko panašaus.

– Bet sakei, kad sapnuoji. Kodėl negali susapnuoti dangaus?

– Kadangi niekada nesu matęs tikro dangaus, jis ir nepasirodo mano sapnuose, bent jau toks, koks, manau, turėtų sapnuotis tau.

– O! Tai ką tada sapnuoji?

– Na, aš sapnuoju, kad vaikštau, valgau, kalbu, sėdžiu, rengiuosi, maudausi. Tokius dalykus.

Tiek šiam kartui. =’) Gyvuokime ir sapnuokime! Garfildo sapnas apie sapna